Juozas Mikėnas, Kristus

Juozas Mikėnas (1901–1964)
Kristus
⁓ 1935, pop., sangv., 47,5 × 37
Autorystė ir laikmetis patvirtinta anūko Žuano Mikėno.

Piešiniai – atskira ir itin vertinga garsaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrybos palikimo dalis. Sangvino piešinys „Kristus“ įdomus ne tik dėl neoklasicistinės manieros, turinčios sąsajų su menininko skulptūra, bet ir dėl asociacijų ar tiesioginių saitų su jo medine „Rūpintojėlio“ figūra, sukurta 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Nors šiandien daroma prielaida, kad Paryžiuje Lietuvos ekspozicijos akcentu tapęs J. Mikėno „Rūpintojėlis“ turėjo konkretų prototipą, rastą Šiluvos bažnyčioje, vis dėlto tikėtina, kad atlikdamas neeilinį užsakymą ir ieškodamas autentiškos raiškos skulptorius nemažai piešė iš natūros. Piešinyje Nukryžiuotojo veido proporcijos, išraiška ir stilizacija labai primena „paryžietiškojo“ Rūpintojėlio veidą. Tas pats rakursas, plastinė modeliuotė, sintetinė forma, stilizacija, proporcijos, romi nuotaika. Piešinys atskleidžia J. Mikėną buvus racionalios kompozicijos, supaprastintos formos ir natūrą apibendrinančiu meistru. Jį galima laikyti ir tikru dievdirbių skulptūros žinovu, nes pažintis su liaudies menu užsimezgė dar studijų metais tautodailės rinkimo ekspedicijose po Lietuvos kaimus. Piešdamas Kristų skulptorius keliais štrichais lengvai modeliuoja formą, pažymi konkrečias detales, siekia aiškumo ir vientisumo, kai ką prideda nuo savęs. Todėl piešinys vertingas ne tik kaip natūros studija, jis laikytinas liaudies skulptūros interpretacija, atspindinčia J. Mikėno kūrybos stilistiką ir interesų lauką.
Dr. Lijana Natalevičienė